Po naujienų portalo tv3.lt publikacijų apie kapo dengimo akmens plokšte privalumus ir trūkumus, į portalą kreipėsi skaitytoja Virga, kuri teigia nesuprantanti, kodėl toks pasirinkimas – prastas.
„Prieš kelerius metus palaidojau tėvelius jų gimtinėje ir kapą uždengiau plokšte, nes pati gyvenu kitame Lietuvos gale nei yra kapinės, privažinėti kas kelias savaites, deja, negaliu, tai akmens plokštė yra tiesiog išsigelbėjimas.
Kapinaitės senos, aplink daug senų spygliuočių, tai galit patys įsivaizduoti, kiek spyglių prikrenta, o jei būtų palikta tiesiog juoda žemė, ten priželtų piktžolių ir atrodytų siaubingai.
Suprasčiau, jei galėčiau atvažiuoti ant kapų kas kelias savaites, gal ir nebūčiau dengusi, bet dabar tai – pats geriausias sprendimas. Ir nesuprantu tų kalbų, kad čia kažkokia blogybė, visiškas absurdas, atsibuskite. Man daug blogiau apleistas ir neprižiūrimas kapas“, – rašo skaitytoja.
Kapo dengimas plokšte – geras ar blogas pasirinkimas?
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad anksčiau platintame pranešime spaudai VILNIUS TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėja doc. dr. A. Zigmontienė pabrėžė, kad kapo plotas, uždengtas plokštėmis, negauna lietaus ar sniego tirpsmo vandens, kuris turėtų prasiskverbti į žemę. Dėl to vanduo nebegali natūraliai filtruotis į gruntą, o tai tampa aktualu klimato kaitos kontekste.
O ar kapo dengimas plokšte neprieštarauja tikėjimui, teiravomės kunigo Ričardo Doveikos. Kaip kunigas anksčiau teigė naujienų portalui tv3.lt, kapų dengimas akmens plokštėmis nėra žmogaus atskyrimas nuo gamtos.
Krikščioniškoje kultūroje kapų sutvarkymas susijęs su tuo, kad pirmuosius krikščionybės amžius krikščionys susigrąžino savo kankinius bei mirusiuosius iš užmiesčių, kur juos laidodavo pagal pagonišką tradiciją.
Pagoniškoje kultūroje buvo nekropoliai – senovės laidojimo kompleksai už miesto, skirti mirusiesiems. Krikščionys, priešingai, pradėjo laidoti šventuosius ir mirusiuosius savo gyvenamojoje aplinkoje, artimai susiejant juos su kasdieniu bendruomenės gyvenimu.
„Niekas nieko neatskiria, nes turime krikščionišką tradiciją – kapines, esančias mūsų gyvenamojoje aplinkoje, miestuose, kaimuose, šalia bažnyčių. Krikščioniškas kapo sutvarkymas yra išraiška tikėjimo, kad kapas nėra pabaiga, nėra žmogaus galutinė lemtis, bet yra susijęs su ateitimi.
Mes, krikščionys, tikime, jog kapas nėra galas, nes esame tuščio kapo religija – prisikėlimo iš numirusių religija“, – pažymėjo kunigas.
Paklaustas, ar kapų dengimas akmens plokštėmis dera su krikščioniškomis vertybėmis, kunigas atsakė, kad tai priklauso nuo žmogaus širdies ir ketinimų. Tokiu būdu žmogus išreiškia savo meilę, pagarbą, dėkingumą ir rūpinimąsi mirusiaisiais.
„Tai priklauso nuo žmogaus širdies. Yra žmonių, kurie tai daro iš puikybės, siekdami pasirodyti. Tačiau įžvelgti tikrąsias intencijas ir ketinimus yra sudėtinga. Visada svarbu, kad veiksmai būtų nuoširdūs, paprasti ir kuklūs, atitinkantys žmogaus galimybes.
Jei tai atliekama remiantis natūraliomis galimybėmis, o ne paverčiama papildoma finansine našta šeimai ir kitiems poreikiams, kiekviena šeima pati nusprendžia“, – teigė R. Doveika.